Bildantys ratai ir mintys

Bildantys traukinio ratai ir pieniška kava. Bėgantys vagonai ir mintys. Galiausiai prisėdu drauge su rudu cukrumi gerai išmaišyti savo neištirpstančius rupius jausmus.

Ryt vaikščiosiu prisiminimų alėja. Kadais Euroclass'as Silkeborgo Hojskole mano horizontuose įrašė naujų svajonių, koridoriuose ir klasėse įspausti įvairialypiai išgyvenimai. Šįkart išdrįsau juos iš senos kartono dėžės iškrapštyti, išvėdinti ir gal kokį naują šilko siūlą įsiūti. Bet tai ryt... Šiandien aš dar blaškausi savo pastarųjų dienų verpetuose.

Kaip maža mergaitė tyliai kaupiausi, kad galų gale išdrįsčiau ištarti 'mama tėti, iškeliauju'. Regis skaitiklyje jau prasisuko ne vienas tūkstantis mylių, bet šis iššūkis kelia šiurpą mano artimiausiems. Kita vertus, mano sraigės ar vėžlio amplua nebestebina dažnos brangios dūšios.

Nerimas ir mirties baimė gąsdina ne vieną. Aplenkti pavojų, netampyti Dievo už ūsų. O kita vertus, pasitikėti... Šie du kol kas nekošeriniai produktai nesusiderina viename patiekale. Vieni pažįstami nutrūktgalviškai palaiko idėją, artimesnieji bando nutiesti tvoras, apsaugusiančias mus nuo mūsų pačių naivumo.

Stefano mirtis manyje išgramdė paskutines išdidumo košės šaukštus, nurengė ir paliko sielą alkaną paprastumo. Jis drauge su gyvenimo vargo bei džiaugsmo nepatyrusia Patricijos siela įsipareigos angelavimo bent pusantrų metų truksiančiai dieninei tiek naktinei pamainai.

Kitas mano blogas tikiu bus kur kas praktiškesnis. Šiandien sau leidau pragrot keletą liūdnesnių ir filosofiškesnių akordų. Ek tie traukinio ratai...

Pasirengimo saulėtekis

'Good luck on your adventure!' (sėkmės jūsų nuotyky!) Alastair Humphreys parašas nugulė mano kiek apleisto, bet labai branginamo Paulo Coehlo citatomis išmarginto dienoraščio pirmąjame puslapyje. Širdis spirgėjo. Juk šio keliautojo dviračiu aplink pasaulį ir pėsčiomis per Indiją nuotykiai pasėjo tą mūsų neramybės sėklą, o dabar gausiai palaistė. Įtarėm, kad aštrios kritikos ar pašaipų adatos dar tik lūkuriavo mūsų plano it vudu lėlės. Laimei, Niukastlio lietuviškieji piliečiai tik skatino mus vis dar šviežiam apsisprendimui.

Žinoma, pasiklausius Humfrio

keturiasdešimtūkstantinės kelionės įspūdžių, mūsiškis nuotykis it kūdikis kažkur prunšteli. Nuriję kuklybės gumulą gerklėje, pliaukštelim vienas kitam per petį. Tai - MŪSŲ iššūkis. Manau, kad tai yra svarbiausia...

Po truputį ruošos darbai įgauna pagreitį. Karolis - organizuotas žmogus, iškart įtaisė įrankėlį, padėsiantį mums tvarkingai sumegzti visas gijas: vizos, vakcinos, biudžetas, draudimas. Regis trejų mėnesių, jau dabar spėriai garuojančių, turėtų pakakti visiems rūpesčiams išrikiuoti...

Ant sienos puikuojasi slidaus paviršiaus žemėlapis, kuriuo nuvinguriavo juoda grubi linija. Jos vagą mes dar kreipsim, bet regis krantai po truputį įgauna šiokias tokias formas.

'Ko jūs ten važiuojat?' atsidūsta vienas po kito net ir ištikimiausieji. Taip, kelionės tikslas svarbus, ir ant Ramiojo vandenyno mes jį išrašėm. 'Apkeliauti pasaulį' storai apibraukė Karolis. Nei daug nei mažai. 'Apkeliauti ap-link pa-saulį' mūsų draugas ir ištikimas palaikytojas Justas pakartojo šį trižodį bent penkis kartus, kai jam pakuždėjau šią paslaptį. Taip, pirmas kartas nuskamba kur kas neįtikinamiau nei penktasis. Matyt prisireiks drąsos ir ryžto...

Ties pusiauju ant žemėlapio išsirikiavo mažesni uždaviniai: skleisti žinią apie Lietuvą, o Lietuvą šviesti apie pasaulį. Ties Peru dar spėjo įsiterpti mūsų asmeniniai tikslai. Aš visada smalsavau apie žmonėse glūdintį dvasingumą ir aikčioti ties kūrybos apraiškomis, Karoliui įdomus filosofinis pasaulio pažinimas. Dėl neišsenkančios meilės gamtai abu nesiginčijom. Matyt pavasarį ir vasarą užkoptos Didžiosios Britanijos aukščiausios Snowdon, Scafell pike ir Ben Nevis bei kitos Jorkšyro ir ežerų regiono aukštakalvės, ir Coast-to-coast (nuo jūros iki jūros) solo kelionė dviračiu atvedė į Kitą iššūkį. Gąsdinantį ir traukiantį savo paslaptimi bei nežinomais pavojais....

Šiandien bičiulio Rėjaus Baksterio sukurtos vertybių kortos išsirikiavo ant mano kilimo. 'Kokios mūsų komandos vertybės?' Gurkšnodami žalią arbatą ir krimsdami duoną su medumi mes po truputį sudėliojome bendrą kelioninių vertybių pasijansą:

taika, atvirumas, mokymasis, nuostaba, bendradarbiavimas, pagarba, ryžtingumas, laisvė, atsakomybė, drąsa.

Tikriausiai visa tai skamba naiviai... Ir jei ne Edinburgo kalnų filmo festivaly mus įkvėpę alpinistai Catherine Destivelle bei Andy Turner ir BASE šoklė Karina Hollekim, ultrabėgikė Fiona Rennie ir mūsų vedlys nuotykių ieškotojas Humfris, mes tikriausiai vis dar galvotume, kad gyvename kažkiokioj pasakoj išrašytoj ant žemėlapio. Kol kas juk tai tik pasaka...

Belaukiant atsakymo

'Teliko keturios valandos'... Kas gi tai palyginus su kelių savaičių tykiu laukimu, svajonių rauginimu ir vekavimu žiemai, kuri gali ir neateiti.

Ridenau bangomis savo nergangias mintis. Į mano brezentinių batukų galiukus jau sunkėsi vanduo, it vagis atsliūkinantis greitai ir ryžtingai. Mindžiukuoti pajūry atsakymo kur kas maloniau nei barškinti pieštuku rašomąjį stalą.

'Trys minutės!'. Sėdėjom ant kopos, ir nebesuprantu, ar vėjas drebuliu spaudžia man rankas, ar širdis veržiasi per krumplius...

'Ne!' - ne/reikiamas laiškas neatvažiavo. 'Taip!' - mes galutinai apsisprendžiam ilgai lauktai kelionei aplink pasaulį...

kothbiro

kothbiro - artinasi lietus...

Šiandien visą dieną lašai kapsėjo į mano stoglangį. Gerai, kad didžiausias kelias, kurį sukoriau, buvo iki virdulio apačioje virtuvėje kavytei uzplikyt ir maisto katinukams pataisyt.
O nosį buvau įbedusi į kalną darbų, kuriuos ramiai vieną po kito pradedu įveikt...

15d. lyg laukčiau gimtadienio dar vaikystėje... Bet tas jausmas daug paslaptingesnis... Lyg nedrįstum apie tai svajoti, tik sulaikius kvapą lauki. Kas bus...

Marhaba

Laikrodis pradeda mušti paskutines 16 dienų iki kelionės. Visa laimė, kad kai kuriuos reikalus lietuviškai ekonomiškai susiderinau per abi šalis: nuo stabligės, difterijos, poliomielito, hepatito A ir vidurių šiltinės nemokamai prasisukau britų salose, o geltonojo drugio ir meningokokinės infekcijos skiepai kur kas pigesni pasitaikė Lietuvoje. Nors milijonais skiepų dar galėčiau prisifarširuoti, man regis, kad pakaks.

Taigi, vieną riebų pliusą šalia visų pasirengimo darbų jau pasidėjau.

Vizą po visų lenkiškų nuotykių susižvejojau. Pasirodo, pasas su viza buvo parvažiavęs kur kas anksčiau. Bet kaimynas lenkas - kadangi manęs tuo metu namuose nebuvo - paštininkui atnešus dokumentus atsisakė juos priimti, kažką nepagarbiai subambėjo ir sumosiskavo paštininkui, o pastarasis kaip tikras anglas džentelmenas nepakenčiantis pažeminimo, peštis nesirengė, bet nė nemirktelėjęs išsiuntė visą siuntinėlį atgalios į Kenijos ambasadą. Jau neprisimenu, kada buvau taip supykus. O labiausiai - dėl nepaaiškinamo bukumo. Pasirodo, jaunuolis iš vakaro buvo tiek padauginęs, kad dar iš ryto alkoholio buvau daugiau jame nei kraujo. Visa laimė, kad Lietuva turi ID korteles. Nes Lietuvą tąkart būčiau mačius kaip savo ausis. Bėda su tokiais kaimynais.

Dabar jau kuris laikas vakarais pavyzdingai prisėdu prie vienos bendruomenės - Hospitality Club - profilių, mat į Afriką keliaujam ne tik turisto takais mint, bet su vietiniais žmonėmis susipažinti, ir iš jų lūpų daug ką išgirst ir suprast.
Tokios kelionės man pačios įsimintiniausios. Dar dabar galiu praskleist apdulkėjusius prisiminimus iš keliavimo "tiesiog va taip" po Egiptą, Jordaniją ar Izraelį. Ir niekada tų akimirkų neišsižadėsiu...

Taigi, sumedžiojau gana patrauklius kelis kontaktus, skubiai apsikeitėme džiaugsmingais šūksniais... Po trupinį viskas dėliojasi į prasmingą kepalą... Gal tik giliai viduje visko vokiškai suplanuot neketinu. Nes mėgstu eiti "pagal širdį". Vis tiek visko aplankyt nepavyks, bet tie momentai "dabar jaučiu, kad sukti reikia čia" visada sužvejoja po kokį kokybišką nuotykį.

p.s. bent jau iš padorumo noriu savo pavargusion galvelėn dar sumest kelis žodelius. Marahaba. Labas, kaip laikais. Suahili kalba...

lietaus laikrodis

palikau dienorasti drauge su zieminiais obuoliais puti, o pati isejau kalbetis su fejomis... nea, fejos nusileido pas mane...

tulpes ilsisi ir kantriai laukia.. vaikai krykstauja mirkdami savo vaikysteje. cia jie is jos issilaksto daug greiciau...

nedristu spalvinti savo sielos iskylavimu zodziais. suvargsiu ir visos sventos minutes susirauksles...

prietaringieji nedristu sakyti...
o as sakau... laiminga... dabar....

mano senieji batai saukiasi amzino atilsio... dar nepapriestaravo savo misijai tik delto, kad pastarosiomis savaitemis kantriai mindau asfalta, o ne imirkusius kelius... pries dvejeta valandu saule brukosi kaitinti rytinio miego, dabar jau tykiai kapsi debesys palangen... kur cia bekeliausi...

ne tik pieniska arbata saldinta dvejais cukrumis varsto mano britiskos kasdienybes batraiscius... nebedejuoju minkydama kodus - sezamai atsiverk seniai nebegalioja ciferblato rasmenyse ispaustoje visuomeneje... regis pasiduodu britiniam vasaliskumui...

meluoju..
laiko kareiveliai sujudo ir cia... gal astriau galasdami kirvius nei prancuzai... antradieni anglija streikavo... gal gerai mums - darban eit nereikejo... visi metro pasake "siandien vaiksciokit peskom"... ir ka tu sau... nuolankieji sistemai del pavojaus pensijoms isdriso netipiniam "ne"...

keleta sestadieniu pluduriavau ekstazeje... kurybos terapija, kur procesas patrauklesnis nei rezultatai, sveikai maitinantis siela... o jei dar tavosios mintys godziai isgeriamos panasaus skonio zmogeliuku, gali ir visai istirpti oranziniame lietuje...

nutrukau sau

palikau dienorasti drauge su zieminiais obuoliais puti, o pati isejau kalbetis su fejomis... nea, fejos nusileido pas mane...

tulpes ilsisi ir kantriai laukia.. vaikai krykstauja mirkdami savo vaikysteje. cia jie is jos issilaksto daug greiciau...

nedristu spalvinti savo sielos iskylavimu zodziais. suvargsiu ir visos sventos minutes susirauksles...

prietaringieji nedristu sakyti...
o as sakau... laiminga... dabar....

pas kalniecius...

Jejujejumjejum
Tai bent laikas isismagino pasilakstyt. Tai jau kaip Ramzis, suo teveliu, nuo grandines atitrukes, pakojuos tik ir dulksta. Visa praeita savaite biciulis austras, dar nuo neseno izraelinio laiko, sveciavos. Dienomis jis zmogus apylinkemis smizinejo ir netgi komplimentu newcastliui pazere. O kaip ir pridera seniems geriems laikams, negi savaitgali nusedesim? nea.

O cia pasitarnavo ir mano brangiausiu zmogu pinigine dovana - sumasciau, kad jeigu mano batuota svajone turi pildytis, tai kuo anksciau, tuo geriau. Galu gale... Skotija... Aisku susigraibem koki pigesni reisa traukiniu (antraip tai cia luptum kaip burzua), ir po darbines savaites - i kelia. Tvarkingai sulaukem traukinio, susiradom kur kokia vieta ir... vidurkely BE ABEJO - musu laukia staigmenos."Jusu bilietas sitam traukiniui negalioja. Jums priklauso vaziuoti sekanciu traukiniu" upps... "Jis isvyksta uz 20 minuciu, taciau... jis nestoja toj stotelej, kurioj mes stosim. sori. " bllyyyn. "o jei pirkt nauja bilieta?" smakras tik atvipo isgirdus, ir nutarem geriau jau nesdintis is traukinio. ir visai nesvarbu, kad buvom apmeluoti aptarnaujancio personalo, ir guzciodami peciais siule pirkt nauja bilieta. na jau nea...

tradiciskai?i kelia tranzu. atsistojom. ranka kils. o jau lediniai zvilgsniai taip nugloste, kad nejauku visai. hmm... "balsuojam" sau, nutare kad 3 valandos bus riba. vienas zmogeliukas priejo ir smarkiai vietine kalba dosniai pasidalijo ziniomis apie geresne tranzo vieta. puse mylios. oplia. moteriske sustojo. sako, jus turit uzsirasyt and lapo. pati terbelej surado rasikli ir paskubomis brukstelejo and darbinio lapo "edinburg". hehe, ne visai taisyklingai, bet argi mums rupejo. juolab, kad kita masinyte nesibodejo sustoti lygiai po keliu minuciu. ka gi. mano svajone patranzuoti uk pasipilde. sedejau visa patenkinta, valgiau skotijos priangio kalvas. kaip jau po to ir suzinojom, berwick upon tweed, zymi istorines ir siaip ribas tarp anglijos ir skotijos. taigis, viskas taip, kaip ir turi buti. pasiplepejom su exhipiu veterinaru, ir sis mus iki pat edinburgo ir atbildino. se jums traukiniai, mintyse kystelejau liezuvi.

joooo. edinburgas garbes zodis turi savo zavesio. roma. taip. barselona. aha. bet edinburgas tikrai spardosi tarp pirmuju mano sarase. kazkas tokio. sutemoj iriedejom, tai ta vidurmiesti pilis ant lavos kalvos labai jau garbingai mus pasitiko. nusmirinom iki stoties suzinoti apie galimas hosteliuku susispietimo vietas. ir be abejo, mums ir cia turi ivykt kas nors idomesnio. skotukas, seneliokas, gudriai aki mirkt mirkt. vaaaaaaarge, ir kur man tai matyta. taigi skotas, o jau budo - tikras arabas. issitraukes kelias nuotraukas ir sveciu knyga, jis mums pradejo burti, kad jo vieta pati istabiausia. isodines savo automibiliukan jis net nuveze i kelias vietas pasiklaust, kur pigiau - pas ji ar ten. ir ka jus, nemeluota. bevezdamas mums, jis kaip uzsuktas rode visas zymesnes vietas, nepamirsdamas ivardinti kiekvieno indu, kinieciu, arabu restoraneliu, supermarketu, kino teatru ir baru. taigis jau nuo pat pirmu minuciu, buvom uzversti tukstanciu ir viena informacija. 99% - bereikalingos :)

murmedamas murmele, jis pasilde zmonos pataisyta vakariene. filipiniete pasirodo. isikurem visai jaukiai.

visa kita diena is koju iskrist buvo galima. Robertas ejo pilin, o as pasirinkau meditacija aplink pili. Dangus - pasakiskai zydras su baltos vatos klostem. Pilies kuorai isikniaube i mane ir nepaleido manes kokia valanda. miesto baznyciu - kurios daugelis dabar glaudzia savyje ne Dievo namus, bet barus ir hostelius - bokstai dvelke tokia imantria senove. popiete - skotijos muzieju ir modernaus meno galerija. labai geras derinys - praeitis ir dabartis. dar siek tiek pasivaiksciojom, ir... nutarem alaus (brr, tik jau ne skotisko viskio prasau) isbandyti viename is populiarios aikstes baru. kokteiliu pavadinimai dvelkia baugia aikstes istorija - Meri karstas, Pusiau pakaruoklis ir t.t. Sioj aikstej pasirodo galejai buti pakaras ir uz zmogzudyste, ir uz pavogta avi...

Sekmadienis - sventa diena. Garbes zodis sventa. Nes galu gale galejau savo rankomis paliesti Highlands. Vajei. na ir suzavejo mane zalama, pilys ir "lochai" (brangieji nesikeikiu - taip skotai savo ezerus vadina, ne leikais, bet lochais).Sukandom dantis ir prisijungem prie turistinio autobuso. Absoliuciai ne musu stilius, bet kartais ner kitos iseities. Teko savo isgvyenimus suintensyvinti ir pareguliuoti pagal laika. Ir vis tik, aikciojau, negalejau nustygti sedynej. Publika labai marga - ispanai,brazilai, indai, kinieciai, netgi ciukcia - o tai kaip kitaip rusiskai gali kalbeti.

Taciau mane is koto ismuse kai kurie "turistai". Viena ispane kaip priglaude galva prie savo bernioko peties, tai akis atmerkdavo tik kai galedavo ismukt pertrauku metu i kavinuke kokia. mums tik duok laisvo laiko - jau ir lekiam laukais. pusvalandis? ziu, as jau maklinu i kalvas, kur avinai raguoti pasitinka. juk reik ir saltinio paklausyt, ir zalia kilima pamindziot, ir snieguota virsune paglostyt. kitiems - matyt tik galutinis tikslas Loch Ness - svarbu.

O pasirodo, kad vis tik yra betikinciu Neses egzzitencija. Kaip zinia, legendos praeito amziaus byloja apie kartas nuo karto pasirodancia pabaisa. Neromantikams: vienas gydytojas atostogu metu sumane poksta - zaisla imurkde, nufotografavo ir Times uz gryna piniga "paeme". Sako, kai kurios cia vietines moterys visu laikrasciu nuotraukas issikirpe laiko, porina turistams, kokioj paslaptingoj vietos cia gyvena. O paslapties daugiau as atradau greta esancios pilies griuvesiuose. Tos valandos mano staiga prabudusiai vaizduotei - rojus. Leidausi i pozemius ar i bokstus, visur buvau Kazkuo is praeities.

Musu gidas skotas neblogas. smaikstuolis. skotas tikras. jei pirmojoj keliones dalyje jis mums parode kokias 3 "distillaries" - viskio gamykleles, tai jau antroj daly, kai ir pats gerokai kaustelejo nuo gurksnojimo, net ir tamsoj jis vis kas antra mylia rode tas "aukso varyklas".

pries kelione traukiniu atgal paklausiau net keliu zmoniu - striuardeses ir kontrolieriaus - ar i ta traukini lipam. ne juokais paranoja uzklupo - nesinoretu vidurnakciais tranzuot...

o daba... biciulis atgal... mes i kasdienybe... hehe, vakar asmenine dazo terapija. savo kambari tepliojau. alia kad ir vienspalviai, bet tas procesas ne juokais gydo... nuo ko gydo?? nuo bjauraus oro, keistu minciu, nepasitenkinimo savimi... taciau vertinu cia kiekviena minute... kasdien mokausi vis daugiau dalyku. tai yr gerai. o ir naminiai fainuoliai. mes kaip seima ir vel. pas draugus ziu. kartu is darbo, i darba, i renginius... gerai.